Šią minutę kažko labai laukiu, toks žavus, viską pripildantis laukimas.
Bet blogas tai dalykas, nors tu ką. Kai susikuri tobulas akimirkas, įsivaizduoji, kaip su sesėm sėdi tamsoj ant žemės, aprašai viską, ir iš tiesų, taip ir nutinka, nes tiesą sakant, toks sėdėjimas ant žemės tamsoj jau buvo mūsų suplanuotas. Bet tas žavesys ne akimirkoj. Lape. Ir niekaip nekeičia savų dimensijų.


Pavasaris įžengė labai vaizdžiai - stogas kaip reikiant garuoja, pirmąkart pamačius maniau, kad užsidegė ir jau buvau bepuolanti pro duris gesint. Skandinu savo paširdžius visam tam tirpsme ir gimime, nes daugiau nėr kur skandint.
Ir tyliai niūniuoju liūdnus slibinus nelyginant odę pavasariui, dainuojamą pro šoną ir nepataikant į natas. Nes taip, aš nemoku dainuot.
Arba būt tokia, kokios manęs nori kiti. Tik keičiuos, pati prisitaikau prie jų, bet savo noru. tik savo.


ir labai noris, kad mano smegenyse gamintųs daugiau serotonino, visgi, šis pavasaris tikrai vertas džiūgaut.
toks vienintelis, vienišas, toks vienintelis mano švelnumas.