gerai jau gerai, kai viskas taip dėliojasi, aš suprantu, jog dabar turėčiau mokytis mokytis. Ir ne tik iš visų jėgų, bet ir iš visos širdies.

O ką daryti, jei ta širdis baisiausiai dabar nori likti vaikystės mieste, kur viskas net labiau kvepia. Pažadėjau žmogui, kad jis gali atvažiuoti ir mes kartu mokysimės įnikę į knygas. O iš tiesų tikiuosi jį užliūliuoti prieskonių arbata, kad sujungtų visus gramofono laidus ir galėtumėm tiesiog sėdėti. Kad galėčiau sėdėti susivėlus kambario vidury ir tapyti.

Daugiau nieko nieko, ypač - kad nereiktų grįžti į naująjį miestą. Vis dar jaukinuos. Tenykščiame kambaryje jau nešąla pėdos, o vis vien visai nelinksma.

atsibudus po vakarykštės neramybės (negalėdama užmigt visą naktį gulėjau lovoj su buteliu naminio vyno, klausiaus Ben Howard, o po to stebėjau, kaip išsiliejęs vynas lovą paverčia į vyno jūrą) iš karto išgryninau mintį - - -
norėtau, kad viskas vėl būtų švelnu, kad viskas vėl būtų iš ilgesio ir kad daug dalykų nebūčiau pasakius. Ir kad išnaudotumėm šitą šiltą rudens dieną, tokią pat nugludintą ir tyrą - su abiejų rankom vienoj kišenėj, šiltais kaštonais ir pievele, kur slėpdavomės nuo žmonių daugybę daugybę rudenų, su A.A.J., arbata, ir milijonu susiraizgiusių šalikų.

o dabar nieko, nė tavo rankų, nė kvapo, nieko nieko nieko. Tik labai daug tylos, spaudžiančios galvą.

tyriausias ruduo
palydėt mylimą 
į rytinį traukinį
ir žiūrėt kaip 
jis nyksta
anapus
saulės žaizdro

stebėti ir jausti
kišenes tuštėjant

po vieną dylančius
regėjimus
sakinių pabaigas:
ačiū kad leidai tave pasapnuoti