atsibudus po vakarykštės neramybės (negalėdama užmigt visą naktį gulėjau lovoj su buteliu naminio vyno, klausiaus Ben Howard, o po to stebėjau, kaip išsiliejęs vynas lovą paverčia į vyno jūrą) iš karto išgryninau mintį - - -
norėtau, kad viskas vėl būtų švelnu, kad viskas vėl būtų iš ilgesio ir kad daug dalykų nebūčiau pasakius. Ir kad išnaudotumėm šitą šiltą rudens dieną, tokią pat nugludintą ir tyrą - su abiejų rankom vienoj kišenėj, šiltais kaštonais ir pievele, kur slėpdavomės nuo žmonių daugybę daugybę rudenų, su A.A.J., arbata, ir milijonu susiraizgiusių šalikų.

o dabar nieko, nė tavo rankų, nė kvapo, nieko nieko nieko. Tik labai daug tylos, spaudžiančios galvą.