Jeigu gyvenčiau ne provincijoj, šį pusvalandį turėčiau puikią progą stebėt žmones pro langą šiek tiek persisvėrus, ir galvot apie ką jie galvoja. Ir dar bandyt suprast, ar praeinantys sugebėtų išspręst logines užduotis, duodamas stojant į kariuomenę.

mano alavijais ir šalavijais kvepiančios rankos nuo įvairių valymo skysčių bene tobulai dera su tuo dangumi ir žalumu, lipančiu pro langą, besivijančiu aplink tvoras, šakas, širdį, ir visur, kur tik yra vietos.

ir jei turėčiau kokį artimesnį draugą, po Europą vairuojantį fūrą, šiandien jam paskambinčiau, žinoma, atsitiktų taip, kad kaip tik dabar jis stovėtų netolimoj Lietuvos degalinėj ir maišytųsi cukrų eksprese. Tuomet krestelčiau ant sėdynės šalimais, ir apie nieką galvot nereikėtų. Ir galėčiau rėkt pralenkiant kalnus, jei tik patinka.

dvejopai jaučiuos - džiaugiuos šilumos bangom, vilnijančiom visur, noriu džiazo, rašyt, daaaug rašyt, galbūt brūkštelt straipsnį į visų pamirštą laikraštį, valgyt plombyrą, kad kvepėtų kankorėžiais.. norisi IR išmest visas mintis iš galvos, išpilt patvoriuos, kad nieko neveikimas tęstųs amžinai, ir galėčiau valandų valandas klaidžiot miesto gatvėm, kolei visiškai netikėtai užsuksiu pas draugus į namus. Tuos, kur stūgso viršum senamiesčio. Ir krisčiau į ne svetimų žmonių svetimas lovas.
kaip keista, kad jau draugais juos vadinu. Man rodos, ne jie man draugai, o aš, būtent tokia, kokia būnu su jais.


Žinau tik vieną - duokit man kas nors naujų knygų minkštais viršeliais ir milkos su riešutais. et et et

p.s. Paradoksalus reiškinys - porą dienų pasižadėjau nesiklausyt muzikos, bet dainų eilutės lyg prakalbintos pačios ėmė lietis galvon. Net ir nesiklausant, vis vien esu to pilna. Pilnesnė nei dienomis, kai tylos nėr.