antanas a. jonynas

Kaip galima nemylėti rudens? lietaus? tyliai išeinančio proto, žadančio niekad negrįžt? šopeno? kaip galima tokiomis dienomis nebesvajot? 

taip ir sekmadieniauju - labai išsvajotai. mama neprašyta kieme suranda paskutinių žemuogių ir ateina pas mane su kalnu plaktos grietinėlės. Dar kiekvieną kartą lipant laiptais į savo kambarį pro langą matau rudeniškai žydintį klevą. Ir kiekvieną kartą atrandu jį iš naujo, lyg ką tik išdygusį, lyg nestovėjusį čia niekad, lyg nesaugantį mano pašto dėžutės nuo lietaus ir vėjo. 

'Rudenį pribręsta vaisiai. Neveltui rudenį.' O many bręsta noras matyt kitus ir savęs ne. Noras išgirst! Vėl sekasi matyt kiekviename spalvotą klevą mano kiemo vidury. Kiekvienas yra atskira planeta.

Viešpatie, ir kas gali būti labiau mokslo neįrodoma, labiau magiška nei tokių planetų susidūrimas?

visas šitas laikas tyliail tyliai spaudžias prie mano širdies ir ten kažką palieka. Visai kaip žolė nuo šalčio spaudžias į žemę. Visai kaip