naktys skirtos ilgėtis
šnabždėti į ausį eilėraščius
klausytis jūros ošimo užsimerkus
jos skirtos kept pyragus iki paryčių
pirštais kabint ką tik išvirtą karamelę
gaut bučinį į kaktą po apsnigtu gatvės žibintu
jos skirtos išliet savo širdį, nesitikint nieko gauti
ir mylėti
tyliai būti


Po tokių naktų klausydamasi atsimenu, kaip klausiaus ir verkiau, ir atrodo, tai buvo prieš du tūkstančius metų.
Belieka žiūrėti į atsitiktinai rastą nuotrauką ir ilgėtis švelnaus šilkinio liūdesio, juntamo prieš pat audrą, kai dangus labai sunkus, ir kai stovi ant stogo arba ant aukšto kalno.
Mokausi (ne)(be)(si)ilgėti Vilniaus ir visų jo mūrų. Jeigu atsitiktų taip, kad pradėčiau vėl norėti ten atsidurti, šita vasario šviesa nebetektų esmės. Prasmės taip pat.

Man rodos, kiekvieną žiemos pabaigą apninka ilgėsys, pavasaris šaukia, tekstai kalba į širdies gilumą. Man rodos, tokios šviesios dienos yra sukurtos būtent tam.

parašytas ant balto popieriaus lapo, vakar vaike gimei.