-ta duona kaip akmuo bepročio saujoj- (A.A.J.)
visur pribirę debesų. Indigo dangūs vejas saldžios vatos gabaliukus.
bėkit mažos avytės bėkit
o aš tesugebu sėdėti aplytuose troleibusuose ir sukti galvoj mintį:
-koks svarus kiekvienas žodis, išeinantis iš žmogaus lūpų-
ir šokti su šaliku ir plaukais pavasarinio vėjo vidury, pasakiškai kvepiančio pumpurais vėjo ir viso pasaulio.
o atidarius manosios palėpės duris, iš ten kaip paukštis išlekia hiacintų kvapas.
Gražu turėtų būt apsodintai hiacintais.
Iš lėto juo virsti. lik avyte čia, šitoj saujoj, dar šiąnakt
aš gyvenau visais vardais vadinamas
ir visuose namuos jaučiausi įnamis
bet argi tai mažai - turėti dangų
(A.A.J.)