kai už porą iš kažin kur atsiradusių litų nusiperku žavius batus, grįžusi kieme prisiskinu glėbį raudonų jurginų ir tempiuos juos į kambarį, pašto dėžutėj rasti laiškai yra man, o ne tėčiui ateinantys iš visokiausių konferencijų, kai mano laiškai yra šiugždančiam popieriuj, kai jie iš Danijos ir Ispanijos nuo mylimų, jie yra labiausiai džiuginantys laiškai, kokius tik įmanoma rast, ir kai po draugo skambučio pasijunti kažkam labai reikalinga, 

nesinori nieko kito, tik juoktis kam nors į plaukus. gal rudeniui, kad jau taip.