oh honey
iš tiesų, tu esi mano židinys, raudonom plytom išmūrytas.
Į kurį aš kas vakarą žvelgiu, kol akys pagauna tavo šilumą ir tampa minkštos kaip molis. Taip taip, tas židinys, prie kurio prisėst trokštu visą dieną, ir tik vakare lengvai kresteliu šalimais.
Link kurio rankas ir sugrubusius po darbų pirštus tiesiu.
Prie kurio išriečiu nugarą tarsi tiltą visiems tiems virpuliukams.
o tu tyliai pažadi padaryti ir man kakavos, židiny tu mano
