galbūt visa tai nuskambės kvailai, bet jausmas, kai keliai sustingsta nuo minus penkių, visai nieko. Ir kaip kutena, kai grįžus namo ilgai stovi priešais židinį.

Tai tikriausiai atėjo iš praeitos žiemos, kuri buvo žiemiškiausia ir smagiausia trumpam gyvenime. Net ir visi tie maudymaisi, kurių nepamenu.

(taip, tiesa, visą laiką mano gyvenime yra ir dalykai, kuriuos reikia mokytis tiesiog nuryti kaip karčią mikstūrą, pakelt nuo jos kvapo ašarotas akis ir pažiūrėt vėl į dangų. drąsiai.

o kad jie tokie ir liktų, apsistatysiu kvepiančiom arbatom priešais žiedų valdovą ir vėją per kelius.)