šešta ryto, o aš stebiu, kaip pagaliau užmiega mano kūdikis.
Jam užmigus, belieka nustoti vartytis ir atsistojus iš guolio atitraukti visų langų žaliuzes. Ir žiūrėti, žiūrėti ilgai ilgai į paryčių dangų.

Geriau pagalvojus, šitas dangus tikrai reiškia pavasarį, ir visų mūsų nerimo žiemų pabaigą. Nes viskas jau kartu su kūdikiu išverkta, kartu išvaikščiota, kartu aplaistyta ir ko tik kartu šitom žiemom nedaryta.

visos kančios baigės. čia visko pradžia, čia viskas ir miršta.

Dar galiu pridėti, jog norėčiau tokio mėlynumo suknelės, koks šįryt buvo dangus. Jei atvirai, tai rugiagėlių spalvos. Tegul tikrų jo spalvų ir kvapo peripetijos lieka tarp mūsų, visą naktį nemiegojusių, keliais mirksniais dangų palaiminusių. tššš.

kūdikis kvėpuoja visiškai negirdimai, jo plaukuose šoka mano pliušinės avys ir mes jau sukamės trumpučiuose bepročių sapnuose. tššš - --
- bet jei kas klaus, gražus rytas būva

tššš.