vakarėja, reikia suimt save į rankas ir eit dirbt, bet

visai nesitiki, jog nesapnavau savo gyvenimo žmogaus eilinį sykį, o pamačiau gyvą, priešais mane esantį. Dabar tik sukas galvoj visas tas gyvenimas, kurį jis man netikėtai atvėrė kaip seniai pamirštą ir nepažįstamą mišką.
mažas mano Paryžiaus žmogus


ir tik palaidi plaukai aplink veidą šokantys, atversti vadovėliai ir vėl prikelti maži jausmeliai tarp pirštų.mm. ir aš. baisiai baisiai savimi beesanti, susitaikius su praeitim ir ateitim. tipenu ir kvėpuoju