noriu krečiančio, gausiai krintančio sniego. Į kvepiančius plaukus, besijuokiančias lūpas. Visur - sniego. Taip pat vėl skaityti iki išnaktų ir verkti tarp knygos puslapių, paslaptingai atvėrusių kažką įstabesnio nei paprastas tekstas. Gerti daug čiobrelių arbatos ir megzti smaragdų spalvos kojines.

Tuo tarpu noras mokytis tirpsta tolydžiai su vakarais deginamų žvakių vašku. Ir nebelieka jokių priemonių, galinčių mane sugrąžinti į protą.

tik sėdžiu ant virtuvės spintelių su arbata, tabaluoju kojom beklausydama. Kada nors gal išmoksiu būti kitaip. Nors ir melsiu kasnąkt prieš miegą šviežio, mišku kvepiančio sniego.