kai rašysiu savoj knygutėj, kur žymiu kasdienos gražiausias akimirkas, šitą chillą įvardinsiu:
klevų geltono žydėjimo

 eein sau, ir net grįžtant taip vėlai per savo baisųjį rajoną, kur seni fabrikai tūno stiklų duženom vietoj langų dydžio sulig mėnuliu, kad benamiai galėtų įlyst, vis pilna žmonių.

man rodos, visi tokiom liepiškom naktim klausos.

o tuo metu mes bandom pragert gautus penkiasdešimt litų. viską išleidžiam kavai ir tiramisu, kur net nėra tiramisu, o tik romas.

ir tyloj teko gamint ikonas. Tikriausiai ir vėl jas padovanosiu. Kad tarnautų kažkam.

viskas žydiiii. pienės. o mes gaminsim pienių vyną, argi ne taip? kiemaai. tie, kuriuose stoviu prie tavo durų pasipuošus, pati žydinti geltonai ir laukiu. kol tu išeisi. beldžiu, kvėpuoju visa ta grynuma ir laukiu. gera.

ir, pasirodo! yra žmonių, su kuriais galiu taip. mur.

puiki naktis rašyt priežastis, dėl ko verta. gyvent. šyptelt.