Vasarą bus baisu. Na, būtų, jei nieko savy nekeisčiau, nes jau porą dienų aplinkybėms susiklosčius mąstau apie tai, kaip save spėjau užknist. Turėjau progą su dviračiu po a la šimto kilų nusirist į griovį, gulėt ir skęst velniškai šaltoj žolėj, arba numest dyfą ant baltų kelią perkertančių juostų, ir atsigult ant šalto asfalto. However, efektas būtų toks pats - tikriausiai atvažiuotų koks žmogus, su kuriuo visai nenoriu kalbėt, palauktų su manim autobusiuko ir važiuotų toliau.
Ir šeip - aplinkui, o ypač ČIA (dabar žiūriu į savo pilvą ir kojas, bet omeny turiu save visą) vyksta paranormalūs reiškiniai. Iš socialios, kalbingiausios tarp bendraamžių būtybės tapau ta, kuri visai nenori kalbėt. Su niekuo. Vos tik atsiradus progai, imu neįsivaizduot, ką galiu pasakyt. Tyliu. Ir išvis, kaip tokiom aplinkybėm gali išgyvent humoras?(:
Tikriausiai šią naktį eilinį kartą sugadinsiu savo miego laikrodį, kuris buvo sutaisytas tik vakar.

Kaip greit gali (at)gimt pyktis. Šiandien apie šešias valandas keikiaus 50kartų/1min, neskaičiuojant nakties ir vakarykščio vakaro. Tas šūdas vėl kažkur čia, širdy. Tikrai - neaiškūs reiškiniai, kuriuos ištirčiau kokiais metaliniais besisukančiais pagaliukais, jei tik galėčiau tokiom nesąmonėm patikėt.

eilinį kartą jaučiuosi kaip iš "Šihira dvasių pasaulyje". Jau seniai save esu įklijavus į vietą, kur tas didelis sergantis padaras ima vemt be sustojimo, vemia visokį šūdą, kol galop, jei gerai pamenu, pasikeičia kardinaliai.

px
http://www.youtube.com/watch?v=3g94T82Bh6Q&NR=1