kai žiauriai skauda būt su savim visokio plauko dienose visokio plauko vietose,
kai kažkas tavy rėkia įėjus į šventovę ir nori pabėgt,
kai klausaus daug muzikos žinodama, jog reik galvą užkišt,
kai pramiegu visą dieną,
kai sakau visiem, jog vis tiek noriu miego, o iš tiesų pati nežinau ko,
kai tik išvažiuojant supranti, jog buvo gal visai nieko (mąstai tai truputuką šypsodamasi),
kai nori pradėt rūkyt
ir
tuoj pat, net neišsikrovus jau ir taip sukrautų daiktų
išvažiuot bet kur,
ir kai
įsivaizduoji, kad taip pamirši save,


tada ateina laikas viską išpažint, sudėt taškus ir ženklint avytes kryžiaus ženklu. Ir stovi vėjuotoj pievoj su baltų lapų sauja, į kuriuos gali rašyt naujas dovanas, naujas šypsenas, naujas meiles.

ir
tada
ateina
laikas
viską
keist.