vis daugiau lapų nešu namo iš pakampių ir velku savo kambarin. Ir metu į milžinišką geltonio pusnį ant palangės virš lovos. O virš jos tik begalinis dangus pro langą, ir švytintys, tarsi išgalvoti ūkai.
    man rodos, čia ne tik ūkai, bet ir beveik visa yra išsapnuota. gal ypatingai pilkas Rolando Kazlo fotelis, nutilę akiniai ir banguojanti be atvangos žolė, pilna lapų..
    kokie keisti žmonės: jie stebi saulėlydį, rūko pilnais rytais važinėja troleibusais ir geria velniškai brangią kavą.
dar keisčiau, kad paimi žmogų ir įsimyli, su juo ilgėliau pabendravęs. tai yr, kiekvieną galima kažkaip paslaptingai įsimylėt po truputėlio laiko.

fizika yr keists dalyks, turiu pastebėt