kaip gera grįžt į savo palėpę, kur daug prikritusių gelsvų dėmėtų lapų, knygų, neplautų puodelių, languotų marškinių krūvos ir draugystės ikona prie lango.
tik nukritus tarp dryžių į lovą rieda ašaros. Lyg tai būtų apsivalymo ir grįžimo į pradžią šventovė.
ten nebaisu naktim žiūrėt į šviesias dėmes vietoj šešėlių.


vis girdžiu, kaip mane šaukia įvairios vietos. Šaukia Vilnius, į kurį vis dažniau ir dažniau riedu traukiniais - šaukia, kad jame likčiau. Likčiau tamsiose Vilniaus naktyse su gražiais šviestuvais. Šaukia maži nameliai Danijoj ir dviračių takai palei upes. Šaukia visi širdies namai ir siauros gatvės, kuriose gera šokinėt per balas.
Šaukia Taize ir visos artimos vietos.

bet tada sušnabžda debesys palei žalią namelį, kur slypi mano palėpė, kurioje taip gera verkti. patys gražiausi debesys pačioj gražiausioj šimto metrų gatvelėj.

užtenka sušnabždėt, kad norėčiau visą gyvenimą likt čia. su savo neplautais arbatų puodeliais ir knygų kalnais.

mur