ir toliau skęstu savo pasauliuos -

po miego su matematikos knyga rankoj, skaitau labai moteriškus eilėraščius, geriu juos akimis, o aplink įvairiomis spalvomis skamba muzika, ir aš sukuosi, ir ima atrodyt, kad iš tiesų mano kambary yra tik daug medžių ir dramblių, begalė spalvotų lėtai žingsniuojančių dramblių. Ir kad aš net neturiu savo kambario, nes gyvenu kažkur spalvotose pievose ir ten naktimis šoku

nes man užtenka vieno šokio šviesią naktį
po kėrotais ąžuolais