Rutina rudenį tampa pačia gražiausia teplione į pilkšvus nuo prisiminimų puslapius. Rudens dienos skamba labai atiškai, širdį atleidžia žiūrint į dirbtinai plikas šakas už lango, o ir pats langas lyg įklijuotas į netikrą dangų, netikrą fizikos pamoką, netikrą dainą.
   Rudenį jau lauki kalėdų, ir rankos dreba per lietuvių, nes žinai, kad kuprinėj turi mandarinų
   rudenį degantis dušas ir skausmingai raudoni nagai įgauna dar gilesnę ir švelnesnę prasmę
   rudenį saulėlydžio tamsa visai kitokia, ir visai kitaip ji apkamšo senų bažnyčių dar senesnių varpinių stogus
   rudenio rytais visai kitaip tingisi keltis
   rudeniop daug malonesnės kelionės troleibusais tamsios, bedugnės upės pašonėj
   ir labai noris nusipirkt naujas stygas ir grot, visom naktim tarp žvakių savo palėpėj.

   o širdutė šaukia truputuką
  kad labai rašyt noris.

'spjauk į viską! Užsidaryk kambarėlyje ir rašyk!' sakė Charles Bukowski, dar vienas rudeniškas cinikas.

gal? gal ir prisiversiu prisėst ir vienu ypu rašyt, viską pilt lauk šitoj magiškoj milžiniškoj gyvenimo labaratorijoj