kaip neįtikima, jog vis dar eina būti užsimerkus prieš visą šitą grožį, negeriant viso to į širdį tarsi į plonytį popierių.

nebent užsimerkti einant šiltu grindiniu prieš saulę.

kaip neįtikima, kai atsikėlus ryte matai savo mylimą medį vienokį, o grįžus jis būna lyg kitas, lyg jau svetimas.

kaip neįtikima, jog taip gera gulėti pienėse ir žiūrėti į debesis.

arba į mylimų žmonių akis.

kaip neįtikima, kad mėnulis taip greitai gali raižyti naktinį dangų.

kaip neįtikimai kvepia upė, važiuojant palei ją kiekvieną rytą.

kaip neįtikima, jog tiek daug aplinkui mylinčių širdžių, kurios įkvepia džiūgauti.

kaip neįtikima, jog kiekvienas iš mūsų nešiojamės kažkokį džiugesio grūdelį.

kaip neįtikima, kad dar, ištisoms pievoms ir mano sodams žydint, dar eina mokytis arba miegoti.

ir kaip beprotiška viso to nedaryti, tik dar beprotiškiau gyventi, šokuoti per gatves ir pasiduoti visam nuostabumui.

kokia aš įsimylėjus beprotė, ūū