net ir panardinus šąlančias pėdas į žalumą ir šilumą gaudančias saulutes širdis neatslūgsta. Šąlančias, amžinai šąlančias pėdas.


Dar atrodo esi taip tikrai, kad atrodo, jog nubusi sniege, ir nakties lyg nebūta

lyg mano egzistenciją gali patvirtinti tik tai alyvos. kiekvieną dieną tikiuos jų rasti arba gauti. Minutė iš minutės.


 ir dar tikiuos, kad pavyks kuo greičiau nutranzuoti prie jūros arba į miškus. Ten atsigulti ir su žeme suaugti. Truputį baugina žinojimas, jog šios dvi savaitės lemia daugybę man nesvarbių dalykų, todėl negaliu niekur balsuot ir stovėt kely, kuprinėj turint marias arbatos. Baugina žinoti, jog ryt vėl turėsiu akis į akį susidurti su žmonėmis, nuo kurių slepiuosi savo kambary statydama fortą, pilną knygų ir alyvų. Apskritai, aš anti socialus žmogus, tik vis nesuprantu, kodėl žmonės tiki, jog moku bendrauti, jog man šiuo metu matant žmones neskauda, ir apskritai, kad dar bent truputį egzistuoju.
juk iš tiesų, tai dabar aš tiesiog tuščias kiautelis. Atsibudus net imu ošti kaip į mylimą molą besidaužančios bangos.

dabar man taip baisu. Ir tenoriu, kad kas apsikabintų iš nugaros ir pavirtęs entu nustotų kalbėti. Tiesiog sėdėtų apsikabinęs, parimęs ant mano nugaros ir tylužėliai kvėpuotų.

tebūnie, kas buvo pasakytų apkabinęs.