Pralaužę pasenusią tvorą,
Alyvos išskrido iš sodo
Ir skrenda per čiulbantį orą
Ir nuogos erdvėj pasirodo.

Jos baltos ir jaunos kaip deivės,
Jos žemę apakusią veda
Į rojų, ir verkia praeivis,
Ir skersgatviui užima žadą.

Tarnaitė, stebuklo sulaukus,
Surikusi šoka į dangų.
Jai krenta alyvos pro plaukus
Ir tirpsta tarp drebančių rankų.

[Henrikas Radauskas, Strėlė danguje, 1950]



ir viskas miršta su alyvom, kad būtų galima vėl įpūst į numirėlių kaulus gyvybę. Kad būtų gyva, ir su GYVYBĖS   Dvasia liktų amžiams.

vėl imu jais tikėt. gegutėms bekūkuojant pievų pakraščiuose