nors dar vakar bėgiojau seno fabriko koridoriuose tarp sienų atsilupusiais dažais ir žiūrėjau į visa tai lyg per miglą, nieko nesuprasdama, atsibudus iš ryto vėl tokį milžinišką gyvenimą pajutau.

dabar aš gyva. net jei sapnai naktimis yra su šiek tiek aštriomis briaunomis ir bado paširdžius. lyg šokant virš laužo junti dar rusenančių žarijų šilumą.

dabar aš gyva. už lango lyjant smulkiam lietui, kuris kiauriai permerkia rūbus ir batus, kuris ganėtinai šlykščiai įstringa plaukuose ir ten lieka, dabar aš gyva. galbūt viskas dėl šiokio tokio jaudulio pilve prieš dar vieną bemiegę naktį, po to laukiantį tranzavimą keliuose ant nugaros skimbčiojant vyno buteliams ir termosams, pilniems raudonos arbatos. dabar aš gyva. ir galbūt net gi dėl to, jog nelabai suvokiu savo vietą kitų gyvenimuose ir jųjų maniškiame. gal dėl to, jog jaučiu šiokią tokią gėdą dėl to, jog nepatekau į vieną renginį, ir gal dėl to, jog Dvasia netikėtai nuvedė kitur mane būti.
galbūt dėl to, jog dar mano kvėpavime yra šiokia tokia koncentracija skausmo, kuris perkreipia veidą ir liepia raumenims įsitempti, kuomet visi klausia kas man yr. jų klausimai vis dar skamba senuose apleistuose fabrikuose su dulkėtomis sofomis.

stebinu pati save: atsigulusi į minkštą žolę daugiau nebenoriu savižudiškai į ją panerti amžiams. Dabar vėl tenoriu būti verta visų pievų

ir mane kai kas stebina: dabar visu kūnu galiu jausti plakančią širdį ir pulsuojantį raudonį duobutėse už ausų. dabar aš gyva. gyva, gyvai, gyvavusi, gyva, gyva, gyva. Ir vėl pagaliau galėsiu tai šaukti laukams tekant saulei, neišsiųstiems laiškams ar kalnams, kurie dar manęs laukia ---