nemiegojimo naktimis vis prisimenu, kad mes taip ir neklausėm coldplay'sų, apie kuriuos tiek daug kartų šnekėjom pro šalį tekant upei.
kaip tai atrodo seniai būta, tarsi kažkur jau palikta.

dar šmėžuoja atminty visos vasaros, kurias jų dainos lydėdavo. Dažniausiai tai būdavo naktys. Daugybė taip paskendusių, kažką atnešusių tuščion galvon naktų. Tų, kuriose beveik neegzistuoja tamsa, nes saulė pradeda tekėti trečią.
vis matau visas mus šokančias tamsoje, vėliau grojant palinkus virš gimtadienio torto. visus tuos veidus, paskendusius tamsumoje ir blyškiai apšviestus gimtadienio žvakučių.
ir kaip mes bėgom  iki namų, kone skraidėm. iš tiesų, iš tiesų skraidėm.

net gi tuos ryžus bakenbardus atsimenu, nors vis trinu lauk.

(o kurį nors rytą važiuosiu su dviračiu žiūrėt tėkančios saulės)

gal todėl viskas iš tiesų į gera. nes dienomis po milžiniškais medžiais kvepia žolė. tik ankstyvą birželį ji taip sausai atsiduoda, užpildydama visa, kas aplinkui.
tas kvapas kaip guminis kamuoliukas atsispindi visų praeinančių žvilgsniuose.

ir tik dabar taip. taip ilgu mūsų Bekešų, visų jau pragyventų birželio akimirkų. ūū, kad tik greičiau kur nors

čia galbūt

dievaži, kaip užsimaniau su tavimi nulėkti į jų koncertą. ir tikrai mes klyktumėm, susikibę už rankų, siūbuodami su minia, būdami vieni iš jų, žmonių, kurių Chrisas net nematytų nuo prožektorių šviesos tiesiai į akis. Ir vis vien ten stovėdami, šokuodami, būtumėm tik sau, tik vienas kitam. Galėčiau tavo ranką tvirčiau suspaust. O tada, ją vis dar belaikant, ištempt tave į ištuštėjusią naktinę stovėjimo aikštelę, visai kaip tą, kur netyčia atsidūriau beveik lygiai prieš metus ir šokau viena. ir valgytumėm ledus, ausyse vis dar skambant tiems tyliems

Yeah the truth is
That I miss you so