paskutinėm savaitėm kiekvienas nutikimas virsta lūžio tašku. Ir kiek daug dalykų man tai padėjo pamatyti. 

nusprendžiau ne tik norėti turėti vilties ir būti Gendalfu, bet iš tiesų žiburėlius nešiotis visur, kur benueičiau. Net į matkę, ar kitokio plauko iššūkius. Kartu ir nešiotis net gi saujelę žmonių, nes atrodo, jog jie vieni supranta sėdėjimus prieš miegą ir eilutę 'vėl ruduo, ir visko noris po truputį'. Žmones, kuriems ant kelių galvą norėčiau padėti, ir kurių esti amžinas trūkumas. 

Bet daugiau dėl šito trūkumo aš nesikrimsiu, verčiau atodūsius aplinkose, kur jų nė dvasios nėra, ir kur būti nesinori, iškeisiu į džiugesį, jog tokie žmonės mano gyvenime apskritai yra. 

ėmiau kovot su baime dėl ateities, kuri miglota ir nežinoma. nes visa bus gerai, kada nors juk iš tiesų atsidursiu Taline ir kitose trokštamose vietose, iš visos širdies dainuosiu ir į kalnus kopsiu. Ir nebijosiu apkabint, kas brangu. Pagaliau šitas žinojimas nėra tik tuščia tezė, bet realybė.

su kuria jau nebebaisu būt.

ir jei kada gyvensiu kokiame butuky, ir ant mano namo stogo bus galima užlipt, niekad ten neįtaisysiu grotų ir neužrakinsiu vartų. Kad kas galėtų užsiropšt ir tapyt, ar bala žino ką veikti. Kad ir sėdėti tabaluojant kojom.

ir žinau, tikrai žinau, vieną dieną gausiu juostinuką, kuriame užsiliks šitas ruduo ir milžiniški šalikai su šypsniais --