Ofelija, tuomet jai tariu --

juk viskas, kuo dabar gyvenu yra miegas ir svetimas gyvenimas sapnuose, įstrigęs kaip stiklas. Kurį vis dar prisimenu po šitiekos laiko.

Ir svajonės apie (ne)mano gyvenimą.

O tuomet ji išprotėjo, ir ėmė viena dainuoti bevaikščiojant pievose. Kaip lengvai atpažįstama.