* * *


nors nieko ypatingo tikriausiai nenutiko, jaučiuos galinti nubėgt iki Romos ir atgal; keltis pusę keturių ryte, jog pažiūrėčiau protarpiais šviesėjantį dangų ir galop kylantį saulės blyną; lipti į medį ir švilpaut jo viršūnėj; atiduot visas mylimiausias sukneles ir šokt šokt šokt. 

 Oh we were
young oh ho we were young. 
Oh we were young 
oh ho we were young.
Still don't, don't you forget

ir nuostabu, kad nenutiko nieko ypatingo. nes šitas paslapčiom kylantis gyvenimo vėjas kartais ir gimsta iš lentynoje dėliojamų konservuotų pupų skardinių, pokalbių su kasdien matomais žmonėm autobuse ir juoku; buities darbų ir spalvotų lapelių su užduotim, klijuojamų ant sienos; džiaugsmu, kai pagaliau parsivilkęs namo pamatai ką nors valgomo;bet visgi

a)nes kartais užtenka tik grožėtis žmonėmis, ir matyt kaip mes visi augam
b)ilgiau naktį neužmigus galima įžiūrėti, kaip gražu yra būti jaunu. 
net jei kartais reikia daryt širdies remontus, net jei visa, ką moki yra kvailokai įsimylėti, bet visgi. visas šis nežinojimas ir nuo jo drebantys keliai, visas šitas adrenalinas antinkščiuose ir mums dar nežinoms, nepramintas takas.

įkvepia mylėti ir būti. 


ir visa, kam reikia pasiduoti yra troškimas gyventi, troškimas kabintis į šiandieną, į vakar ir į rytojų nagais. būti basam ir durnam, galbūt aplipusiam kelio dulkėm arba šlapiam nuo lietaus, bet visgi. laimingam.


You would laughed your heart ah ah ah out