* * *
Ir jei kas dabar pasiūlytų vėl nešt n kilų kuprinę ar purtyt iš bato smėlį, sakyčiau gerai.
nes jau iškalbėjau visą žiemos žodžių limitą, ir tik žolė galėtų dar prikelti porą jų.
keliaut keliaut keliaut
keliu, kuris veda į niekur, kurio gale kalnai it smaigalys; pievon, kur baisu sumindžiot bent vieną čiobrelį; su palapine, kuri virto kankorėžių kvapo karalyste; basom per žolę; prie viduržemio jūros; į seniai matytus miestus, ant kurių gatvių nutūpę ką nors lesdavom su paukščiais; miestus, kur karštis pulsuoja it prakirsta kraujagyslė;
bet aš savęs nežinau
ir tai vienintelis būdas rasti nežinomąjį
taip ir padvelkė nuotykiais
ReplyDelete