visos jos tokios, vasario pabaigos. tuo pačiu - ir sezono. net jei norisi, kad po jo dar porą naktų snigtų. tirštai. į blakstienas, į plaukus, į akis. į lūpų kampučius


visad visad jugi būna taip (ir viskas tiek kartų išrašyta,tiek kartų išgyventa, kad eh) - kartais truputį neramu ir baugu matyti dalykus, daugybę milijonų dalykų, kuriuos norėjau išmokt ir neišmokau; žmones, kuriems nepavyko skirti daugiau laiko; ydas, vis dar gajas ir nenugalėtas per dar vienus metus.

bet visados vasario pabaigos būna džiugios. net išryškėjant neįveiktiems darbams. nes tada tik noris purtyt galvą ko nors gražaus beklausant, bėgt per gatves naktį ir suktis akligatviuos.

ir gi visad rankos dreba iš laimės truputį. bet gal nieks to nepastebi, galbūt niekas nėra dar to pastebėjęs. o gal tai pastebi visi, ypač tie, kuriems nebaisu paimt mane už rankos ir taip sėdėt tūkstančius metų. gal tai mato visi, tik nieko niekados nesako.

tesisuka šita žemė greitai tada. nes gyvent čia gražu ir miela, nors verk ir rašyk tą patį milijoninį kartą gyvenime.

"Visa tai privalėjai užfiksuoti ir išsaugoti; mat tokiuose dalykuose dabar glūdėjo gyvenimas, mūsų gyvenimas, nuslydęs kažkur į mūsų gelmes, taip toli pasitraukęs į vidų, kad apie jį beveik niekas jau nespėliojo." ----