tas jausmas, kai labai norint miego randi visišką akimirkos dainą - kraujagyslės prasiplečia - miegas dingsta.

Tik ištuštėjusioj galvos erdvėj plūduriuoja garsai, nuotrupos, vis dar besivejančios pastarosios dienos.

Ir visi mes, galima sakyt, brolija, kur kiekvienas žmogus toks mylimas, tapom vieniši iki kraujo pamėlynavimo.

gyvenam taip, kaip šiuo metu išeina.

 vaikštom kas sau, kiekvienas kaip galim. Rytais iš taškuotų puodelių maukiam kavą, autobusuose klausomės savų dainų ir gydomės taip, kaip mokam.
 kartais naktimis lija, tada prašvitus atlapojam langus ir nedrąsiai iškišam pirštus laukan, kad apliptų bekvape, besvore erdve jų galiukai.

truputį bijom svajoti, truputį nesam, truputį esam išgryninti pačių įvairiausių dalykų, ypač įvairiausių šių dienų praradimų.

gal kas mirė, gal nemirė niekas.


viskas taip prarasta, taip sudegę, taip taip. nesama. 

stipriausi gyvenime dalykai ima trūkinėti, ir mylimiausi žmonės tyli. bet mes negalim kitaip, anei vienu žodžiu savęs dabartinių apibūdinti. Esam išplaukę, patys sau nebeaiškūs. Tylu.





per visą naktį laikau supjaustytas rankas mėnulio šviesoj


 iki pat naktigonės