naktimis kai lija, ir kai niekaip neišeina užmigti tarp savo vaikų, kartkartėmis neramiai besivartančių, lieka tik skaityti. Beskaitydama kartais mesteldavau žvilgsnį pro lietaus aptėkštą langą, už kurio plentas atrodė visai kaip rudenį, buvo itin tuščias ir išvaikščiotas jokiais pavidalais nematomų dvasių - -

tada imi ir supranti, koks vis dėlto esi jaunas, užplūsta juokingas noras kelti revoliucijas ir rasti, dėl ko verta būtų numirti. Šito jausmo lydima imu kurti daug vaizdinių: kas bus, kai vieną dieną išvažiuosim niekur, tik tiesiai, kur veda it paleista strėlė kelias; kas bus, kai ateis laikai, kai kuriam laikui išsikraustysim prie ežerų kai oras atšils ir dainuosim prie laužo visą naktį; kas bus, kai miške naktį bėgsim gaudynių, o paryčiais užmigsim kažin kur mėlynių giraitėse. kas kas kas bus.
o BUS dar viskas. Galbūt net dalykai, dėl kurių verta numirti.

Drąsiai imu rašyti laiškus, kurie niekados niekados nepasieks adresato. Žmonėms, kurie net padorių adresų neturi, neturi lietumi kvepiančių pašto dėžučių.
 Kažin, ar žmonės, kuriems rašomi niekad jų nepasiekiantys laiškai, sapnuoja rašančius? Arba bent jų delnus, visas jų upes. Švelniai ištiestus delnus, kuriuos rūpestingai paima mylintieji, norėdami geriau įsižiūrėti ir išbučiuoti kiekvieną lopinėlį.

Ir leidžiu tiems laiškams būti ant paties gražiausio popieriaus su kregždėmis, leidžiu būti jiems patiems ilgiausiems kada nors gyvenime rašytų laiškų, nors užtektų tikriausiai aprašyti vieną žvilgsnį ar mostą - - -



p. s. Tik sustojusi pastebėjau, kaip su manim užaugo ir mano kambarys. Kažkaip netikėtai sumoteriškėjo... Net gi gera į jį grįžti, kai taip pasivijom vienas kitą ir esam užaugę lygiai tiek pat su šiuo kvadratėliu, turinčiu įkypą stogą. Ir paukščius, besiruošiančius išskristi vos atšils rytai.



Čia vėl mano namai, ir man beprotiškai norisi juoktis