Jonas Biliūnas mirė ant savo žmonos rankų

daugiau mažiau daugiau mažiau nieko daugiau mažiau viskas daugiau mažiau. aš vabalas skrendantis lietaus debesis užburtas labirinto žemėlapis. jau įvyko metamorfozė ieškojimas jau išlijau jau išverkiau ant tavo laiškų bet šįryt jaučiuos dar nejaukiai tokia nuoga norėčiau atsiimti iš visų savo visus pirmus kartus ir visą savo širdį. nelabai kas liko nelabai ką turiu dabar. aš lietus aš lietus aš lietaus dievas mes pakeliam ranką kokiam neaiškiam brome ir ima lyt mes verkiam vienas ant kito ir kažkas neaiškaus trakšteli vėliau dar ilgai neleidžia kvėpuoti dar ilgai užsiuodžia drėgnoje žolėje lyg peilis. lietus labirinte dejuoja visi pumpurai čia nėra pavasario kažkas atėjo ir išdūrė man akis o šiąnakt šiąnakt sapnavau Bobą Dylaną gal jis ir išdūrė nes vyptelėjęs ėmė grot lūpine vėliau ir aš ja grojau c bliuzine per savo šimtadienį. iššaiškėjo kad mano fizikos mokytoja anksčiau važinėdavo motociklu ir tik ji dabar šelmiškai šyptel o aš neturiu jėgų šypsot neturiu jėgų jų turėti išimk mano baterijas jos ten nugaroje įtaisytos pūstelk jei nori vis tiek nieko neatsitiks jau nebebus žiežirbų nebebus džiugių eilėraščių.nebebus vakar griaudėjo ir visas dangus buvo sudėtas į šitą seniai girdėtą simfoniją jau nieko neliko mano baterijoms lietus barkšteli į mano tuščią stiklinę ištuštėjusią galvą darosi nejauku kaip gerai kad aš viena namuose dabar trūksta tik varpų nes nuojauta kužda kad viskas kažkaip netikra gal aš sapnuoju gal tu sapnuoji gal tavęs ir nėra gal tu Bobas Dylanas išeik iš mano kambario palik tą lūpinę išeik iš laukiamųjų pavargau nuo būties kurioj esi tu gražiuoju prašau aš lietus aš lietus aš lietus štai tau dar vienas neišsiųstas laiškas dar vienas kurį aš sudeginsiu ir rėksiu it pjaunamas žvėris pjauk mane savo peiliais pjauk vis tiek jie degs tavęs nepasieks kaip gerai kad tu taip toli kaip gerai kad sudegė miestai pjauk avinėli pjauk savo nekaltą seselę avelę o gal labai kaltą gal kaltą dėl visų pasaulio nuodėmių aš lietus. niekas nesugeba jų nuplauti todėl pjauk negailėk tamsoje žiba vienatvės įdrėskimai man ant riešų grok Bobai o aš šoksiu kelių dulkėm aplipusiom pėdom žinai kas atsitiko paskui? Bobas Dylanas jas visas tris nužudė ir apie tai tebuvo parašytas sakinys Dostojevskio knygoj daugiau jokių įrodymų. ta sapnuota kaimo troba dažyta gelsvai nutilo daugiau jokių gyvybės pėdsakų ten ir nebus greitai ją paliks ir pelės atsikvepiu. nežinau kur išėjo Bobas Dylanas gal į pageltusių ražienų laukus tokius tuščius juose nėra karvių jis buvo apsirengęs nudrengtais mano tėčiaus marškinėliais su kuriais aš miegodavau kai buvau maža bet šito aš nesapnavau sapnas nutrūko su trijų moterų paskutiniu kvapu bet gyvenimas dar eina lyg filmas kraujagyslėmis teka vynas vanduo keičiasi pavidalai. tarp šių taškų yra didesnis tarpas nei tarp viktorijos krioklio kraštų apsiblaususių kranto linijų. tarp jų mokausi švelniai alsuoti dar truputį gyventi - - ant lango stiklo be garso lija aš šoku dulkėtomis kojomis ant geltonos trobos grindų.