nežinia kodėl, bet vienintelę laisvą minutę pas mane tarsi pati atplaukia tobula daina. Ir staiga kaži kas taip suspaudžia širdį savo stipriom rankom, jog norisi atlošti galvą ir pravirkti. Nei iš liūdesio, nei iš laimės. 
Gal tik daugybė ilgesio seniai manyje žaidžia, vis ryškiau ir ryškiau tepa mano gyvenimo puslapius ir ima viršų.

Kriokliais. ir užmigusiom avelėm. Ir šimtai klausimų lieka kažkur labai arti, už miegamojo sienos.