ne taip dažnai pasitaiko akimirka, kai noriu sustabdyti laiką. Bet dabar ji yra, ir nuoširdžiai norėčiau pratęsti dienas iki begalybės. nežinau ar pirmąkart tai nutiko gyvenime, bet aš pamilau savąsias nugyventas dienas.  netgi visas jų nuodėmes. "Holy! Holy! Holy! Holy! The world is holy! The soul is holy! The skin is holy!" šaukia ausyse Ginsbergas. O aš ramutėliai linksiu galvą daugybę kartų, žiūriu  į jo uraganus šaukiančias akis ir noris verkti nuo tiesos, kurią žodžius išspjaunančios Alleno lūpos atnešė.

įkvėpiu -- nes dabar birželis, ir aš supratau, jog labai branginu šitą laiką, visus šviesius birželio vidurnakčius. nes kasnąkt šalia manęs užmiega vis kitas labai brangus žmogus. ir kartais tai nutinka kopose, paryčiais ant suoliuko arba mano palėpėj po užmigusiom kregždėm. nes kartais kas nors paglosto mano persikais kvepiančius arba praradusius kvapą plaukus, o mano tėtis išplaukia į Švediją ir pabėga į kalnus, kur poliarinės naktys - - bendrauja su nuolat slenkančiais kalnų viršūnėm elniais ir maudosi nuogas upėje. o jam grįžus aš verdu meksikietišką troškinį, jam, mylimam savo tėčiui, kurio veidas užžėlė kaip neprižiūrimas sodas ir kvepia samanom lyg būtų entas. nes vis galvoju, Dieve Dieve, apie tokius troškinius juk rašė Keruakas --
jis rašė apie visus mano dulkėtus kelius ir vasaros lietų, ir apie mano mylimą žmogų, laukiantį manęs ant medinio tilto -- Dieve Dieve, juk Keruakas iš tiesų  aprašė visa tai, pamiršo tik naktinę ramunių jūrą, kurią saugau kaip paslaptį, pamiršo tik rytinį kavos puoduką, geriamą jazminų krūme, kai išvažiuoja šalia miegojęs -- Keruakas neparašė, todėl visa tai liks mano knygoj, kurioj tebus susegti tušti akverelės lapai, o paskutiniam iš jų - veidrodis -- tada beliks šokti pievoje su sijonu, kuris kvepia smilkalais ir rašyti laiškus, greitai jie pasieks visą pasaulį, visi tie, kuriuos jau milijoną metų bandau parašyti -- vokus praplėšus išlįs gegutės ir kielės, kurių snapai kvepės raudonu vynu ir migdolais.

iškvėpiu -- juk dabar aš rašau savo pačios gyvenimą. Visos šitos dienos, naktys, tamsėjantys dangaus skliautai, kiekviena milisekundė yra mano knyga, pati didžiausia, iš visos širdies rašoma su kiekvienu kraujo šoktelėjimu aukštyn arterijomis. juk dienos duotos gyventi, grąžinti skolas Rimo Buroko eilėraščiais, beprotiškai mylėti mylėti ir būtiii --

ir iš tiesų juk viskas, ko dabar noriu - kad mano jazminas gyvuotų amžinai