Kai klausaus šitos dainos, kažkodėl visada suprantu, jau ruduo


----
o mano kambary sėdi kažkoks smygolas - dėlioja miniatiūrines tvoreles iš degtukų - verkia palinkęs virš knygų, kol galop ima pykinti nuo bet kokio užrašyto žodžio - verkia ir ženklina kiekvieną puslapį keistais, tik jam įmenamais burtažodžiais - žiūri d.r.a.u.g.u.s iki pat ryto - žiūri ir

nori prie naktinės jūros. ošiančios gyvos nuolat kintančios be galo garsios prinešančios į plaukus daugybę smėlio
jūros
 nori niekaip nesibaigiančios žalios jūros
----
"Gediminas priklaupė šalia manęs, užsirūkė, padavė pridegtą cigaretę man. "Aš klaikiai pavargau. Klaikiai. Labanakt" - sušnabždėjo, bučiuodamas mane į skruostą."

ji pakelia ragelį

o žinai ką praeitą naktį sapnavau žinai

ką?

medinį valtį savo dėdę stovintį jos priekyje daugybę meldų ir pazaruotą debesį virš kuršių nerijos vėtrungių kalno