naktinėjant su fizika ir besiklausant praeitų metų kelionių playlistų, į galvą atėjo visai užmiršta diena.

Kai sėdėjau ant akmeninės tvoros viena virš gyvenimo kalno, gėriau mėtų arbatą kaip visad, o virš mėlynuojančių viršūnių gan įkyriai lijo. Mažas kapišonuotas nykštukas, sėdintis gatvelės gale, tabaluojantis kojom...

kiek ten daug prisvajota ir išmylėta, ant tos tvoros betupint. Ir ištylėta, kokį brangų žmogų, irgi vieną beklajojantį po miestelį, sutikus.

Ir kelionės daina groja ir groja, o tarp šonkaulių ima drebėti triušelis. Vis dar, po šitiek laiko - - -

viešpatie, kiek nedaug reikia iki laimės