amžiais laukiu dienų, kaip šita. Per jas sniego švytėjimas primena Bon Iver. O jo albumų viršeliuose daug pripūstyta.

Tokiais šeštadieniais baisiai ramu, nesvarbu net, jog nubundu su tokiu baisiu vaizdiniu, jog verkiu visą laiką, kol užverda mano kava. Nesvarbu net visi matematikos baisumai, prie kurių nesinori prisiliesti. Ta ramybė tiksi geriamos kakavos puodeliais, vis dar mezgamų kojinių akimis, eilutėmis, kurios nutrupa nuo skaitomų Kafkos dienoraščių.

Ir būtų gerai, jei ši žiema niekada nesibaigtų.

Seek the light, my knees are cold ////