ir vėl, ir vėl vasaris. Beveik toks pats, kaip kiekvienais metais. Ir vėl norisi imtis kažko, išmokti atpažinti pirmuosius paukščius iš balsų. Vėl norisi išeiti į kiemą ir geriant kavą žiūrėti į žolę;

ir štai, vėl žiemos pabaiga, kuomet ilgu visko - - - laikas, kai ilgiuosi visų mylimųjų ir jų rankų. Norisi būti su jais, noris dainuoti kartu, lupti apelsinus, sulaukti aušros arba pabėgti į Birštoną. O mylimi vis toli. Ir žinau, kai kuriems iš jų dabar sunku, dienas kartais bandoma iškęsti. Tikriausiai man užtektų tyliai prie jų pritipenti, ir apsikabinti betylint. Tik tiek - - - 

ir baisiai norisi augti, ir vėl šaukia knygos. Galiu girdėti Dostojevskį, Škėmą, Kafką, o truputį labiau pasistengus - ir naują Nastaravičiaus knygą, kurią pristatys knygų mugėj, ir kurios nusipirkti aš vėl neturėsiu pinigų (tie tekstai jau dabar truputį sapnuojas. Ir vis tikiuos sulaukt kokio skambučio ir balso, skaitančio ką nors)

Nežinia, ar tai taip susiję su žiemos pabaiga, bet norisi jau nusilupt nuo savęs visas abejones, nuo rudens užsilikusias baimes, ir vėl imti gyventi. Kiekviena ląstele jausti gyvenimą esant - - - -

jaukumas uosti