gerai jau gerai, kai viskas taip dėliojasi, aš suprantu, jog dabar turėčiau mokytis mokytis. Ir ne tik iš visų jėgų, bet ir iš visos širdies.

O ką daryti, jei ta širdis baisiausiai dabar nori likti vaikystės mieste, kur viskas net labiau kvepia. Pažadėjau žmogui, kad jis gali atvažiuoti ir mes kartu mokysimės įnikę į knygas. O iš tiesų tikiuosi jį užliūliuoti prieskonių arbata, kad sujungtų visus gramofono laidus ir galėtumėm tiesiog sėdėti. Kad galėčiau sėdėti susivėlus kambario vidury ir tapyti.

Daugiau nieko nieko, ypač - kad nereiktų grįžti į naująjį miestą. Vis dar jaukinuos. Tenykščiame kambaryje jau nešąla pėdos, o vis vien visai nelinksma.